kiūtelė

kiūtẽlė sf. (2) DŽ vieta, kur kas kiūti, menka trobelė, lūšnelė, palapinė: Molio kiūtẽlė BŽ236. Ant tos uolos padaryta daili kiūtelė Vr. Jie išlipo ir apžiūrėjo kiūteles rš. Piemens iš šiaudų pasistato kiūteles rš. Kiūčiu, kiūčiu, bet tokioj kiūtẽlėj Šmn. Senis ant kiūtẽlę, vilkas ant avelę atbėgo Kp.